Saulis Zalinkevičius šiemet švenčia sportinės karjeros 40-metį. Vyras tiksliai pamena pirmąjį startą  – 1970-ųjų rugpjūčio 30-ąją Biržuose ir tąkart iškovotą trečiąją vietą. Prizinę vietą jau pirmosiose varžybose iškovojusiam krosistui užimti aukštas pozicjas sekėsi ir toliau, o šiemet jam atiteko garbingas Lietuvos čempiono titulas. Motokroso veteranas mielai dalijasi prisiminimais, patirtimi ir planais.

Kaip pats vertinate savo pergalę šių metų čempionate? Gintaras Stankevičius, praleidęs vieną etapą, atsiliko tik 8 taškais.

Jis nevažiavo viename etape, tad man pavyko surinkti daugiau taškų. Kitaip gal ir nebūčiau tapęs čempionu. Sovietų laikais jis važiavo už manęs, tačiau aš aštuonis metus nevažiavau, tad šiuo metu jis stipresnis, turi geresnę techniką. Mano „Yamahutė“ 2005-ų metų, o ir aš vyresnis. Stabiliai važiuojant visus etapus pavyko laimėti, bet pripažįstu, kad šiuo metu jis yra stipresnis.

O ar jums labai svarbu iškovoti pergalę?

Tai nėra svarbu. Važiuoju savo malonumui. Žinoma, kiekvienas nori laimėti, tai malonu, bet dabar važiuoju tam, kad pasportuočiau, išlaikyčiau jaunystę. 40 metų šiam sportui atiduota.

Per tą eilę metų ar stipriai pasikeitė motokroso bendruomenė, atmosfera renginiuose, varžybų lygis?

Seniau buvo „Dosaf‘ai“, tad reikėjo mažiau pinigų. Vieni buvo priskirti prie kokio kolūkio, kiti prie įmonės. Technika buvo daug paprastesnė, kainos visai ne tos. Šių laikų technikos nėra ko nė lyginti, tačiau ją sunku įpirkti. 7-8 tūkst. eurų nemaži pinigai. Organizuotumas taip pat geresnis – yra laiko matuokliai, viskas vyksta tiksliau ir sąžiningiau. Seniau traukdavom burtus vietų starte. Dabar geriau paruošiamos trasos, nes išvystomi gerokai didesni greičiai. Jei su dabartine technika tektų važiuoti tokioje trasoje, kokios būdavo seniau, kritimo būtų sunku išvengti, greičiausiai viskas subyrėtų.
Dabar techniką sunku įsigyti. Mano pagrindinis rėmėjas „Biržų duona“, be jų nieko nebūtų. Šiek tiek padeda ir klubas „Agaras“, kuriam atstovauju. Tai labai brangus sportas – kuras, detalės, startiniai mokesčiai, vien varikliui sezonui reikia 4-5 tūkst. litų. Negaliu perdaug išlaidauti, todėl važiuoju į tas varžybas, kur reikia – dažniausiai čempionato etapus. Jei uždirbi daugiau, nuleki į Latviją. Ten geriau paruoštos trasos ir apskritai kitoks požiūris į šį sportą. Nežinau, galbūt Lietuvos federacija neturi pinigų, tarybos nariai geriau susipažinę su finansine padėtimi, o mes, paprasti sportininkai, džiaugiamės gavę pavažiuoti.

Biržuose motokrosas buvo populiarus nuo seno.

O taip. Mūsų buvo labai daug. Klubas pirmaudavo. Aš 17 kartų tapau Lietuvos čempionu, vieną kartą Latvijos, važiavau už rinktinę Sovietų Sąjungoje, dalyvavau pasaulio čempionate Belgijoje veteranų klasėje. Dabar FIM pakeitė taisykles ir nustatė amžiaus limitą – 50 metų, o man jau 56. Gal bijo, kad vyresni nuvirs ar širdutė neatlaikys. Teko girdėti tokį atvejį.

Pergalių ir laimėjimų išties daug – ar dar telpa taurės namuose?

Turim tų lentynų pasidarę, telpa dar (juokiasi). Turiu daug diplomų, o prizai seniau kitokie būdavo – gaudavai kokį drožtą karvytį, fotoaparačiuką ar šaškes. 1980 metais “Biržų taurėje“ tapau čempionu ir pirmą kartą gavau taurę – olimpinį aukurą (tais metais vyko Maskvos olimpiada). Manau, kad tuomet ir prasidėjo tradicija dovanoti taures ir pinigus. Gaila, kad dabar retai būna piniginiai prizai, kartais komercinėse varžybose. Suprantu, kad viskas kainuoja, kiekvienas nori kad renginys atsipirktų.

Kaip sezono metu ruošiatės varžyboms, kiek treniruojatės?

Visaip būna, kartais dvi treniruotės į savaitę, o žiemą pasportuoju su pačiūžomis, nueinu į salytę. Nedaug mums jau duoda važiuoti – 15 min. plius du ratai, Latvijoje – 12 min.plius du. Daugiau jau nepasieksim, važiuojam iš patirties, galime tik palaikyti sportinę formą.

Iš šeimos niekad nesat sulaukęs priekaištų, kad šitiek metų savaitgalius skiriate motokrosui?

Šeima visada važiuoja kartu. Maniškė myli šitą sportą, tad noriai serga už mane. Žinoma, kai reikia dėti iš savo kišenės lėšas, pagalvoji, ar važiuoti, ar tikrai reikia.

Ką galvojate dėl kitų metų sezono, ką planuojate?

Bus matyti, kokia bus sveikata. Prašysiu rėmėjų padėti atnaujinti techniką. Norėčiau „Yamahos“ 2009-2010-ų metų. Mano technika jau fiziškai pasenusi. Penki metai motociklui labai daug. O važiuoti reikia, jei ilgiau nesitreniruoji, daugėja traumų. O norint rimtai, profesionaliai sportuoti ir daug pasiekti, reikia „susiženyt“ su šiuo sportu ir treniruotis kelis kartus per dieną.

Kaip manot, kaip būtų galima pritraukti daugiau jaunimo, vaikų į šį sportą, norinčių ir galinčių kažką pasiekti? ‚Dosaf‘o nebėra, niekas nieko nebeduoda.

Dabar kitokios sąlygos. Viskas priklauso nuo šeimos materialinės padėties – klubai pradedančiųjų neremia, tėvai nuperka kokį 65-tuką pradžiai, ir tik vėliau, jei gerai važiuosi, galbūt tave pastebės kažkos klubas ar rėmėjas. Ankščiau – atėjai, imk ir bandyk. Dabar padėti, paskatinti gali tik tėvai.

O kas jus, pries 40 metų paviliojo į motokrosą?

Sunkus klausimas. Gal 1967-aisiais Biržų piliakalnyje vyko varžybos, pradėjau domėtis. Vėliau buvo suburtas jaunimo kolektyvas – palaikydavom sportininkus, lakstydavom numerius prisikabinę. Po to atsirado mopedų – vienas keturiems, kuris geriausiai pasirodydavo, tam ir atitekdavo. Man sekėsi neblogai. Pirmose varžybose 1970 m. rugpjūčio 30-tąją finišavau trečias. Taip ir prasidėjo. Tai vienas mėgstamiausių mano sportų. Ir stebėti važiuoju – šiemet Latvijoje buvom Mx1 ir “Kaleskių“ pasaulio čempionatuose. Sergu aktyviai, adrenalino daug, rėki, rodai, rankos net sudrėksta – įsiaudrinu kaip turi būt. Tačiau stebėti reikia tik pasaulinio lygio varžybas, aukštesnio rango nei pats dalyvauji, tuomet gali ir pasimokyti. Buvome ir Belgijoje, ir Prancūzijoje. Kitąmet planuojam važiuotį į Nacijų krosą, kuris vyks Prancūzijoje, aukščiau jau būti nebegali, tai motokroso olimpiada. Amerikiečiai pasaulio čempionatuose beveik nevažiuoje, o Nacijose dalyvauja ir „nuduoda visiems į kaulus“. O Lietuvoje stebėti varžybas neįdomu – čia reikia važiuoti.

Joomla Templates and Joomla Extensions by JoomlaVision.Com